Profesija, kurią pasirinkau širdimi
Esu Viktorija Tvaskūnienė, Šiaulių lopšelio-darželio „Voveraitė“ priešmokyklinio ugdymo mokytoja metodininkė. Studijoms pasirinkau savo gimtąjį miestą – Šiaulius. Labai džiaugiuosi šiuo sprendimu, nes turėjau išskirtinę galimybę vienu metu įgyti dvi specialybes – ikimokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogiką, edukologijos krypties ankstyvojo ugdymo anglų kalbos antrosios pakopos studijų programą, vaikų teisių apsaugos vadybą.
Kiekvieno žmogaus profesinis kelias prasideda nuo svajonės. Manoji iš pradžių vedė į vaikų mediciną – norėjau tapti vaikų gydytoja ir sekti savo močiutės pėdomis. Tačiau gyvenimas sudėliojo kitaip ir atvėrė man duris į profesiją, kurioje šiandien jaučiu didelę prasmę ir džiaugsmą. Mano, kaip mokytojos, profesinis pašaukimas prasidėjo nuo vaikystės prisiminimo.
Kiekvienas žmogus savo gyvenimo kelyje sutinka žmonių, kurie ilgam išlieka širdyje. Mano kelyje į mokytojo profesiją tokiu žmogumi tapo nuostabi darželio auklėtoja Džiuljeta Sidaravičienė. Jos šiluma, nuoširdumas ir meilė vaikams paliko manyje neišdildomą pėdsaką. Galbūt dar vaikystėje auklėtojos pavyzdys pasėjo mintį, kad ir aš vieną dieną norėčiau būti šalia vaikų, padėti jiems augti, pažinti pasaulį ir atrasti save.
Šiandien ypatingai prasmingai skamba poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai – „Koks ilgas kelias nuo „aš“ iki žmogaus…“. Juose slypi mokytojo profesijos prasmė ir misija – padėti vaikui pažinti save, atrasti savo gebėjimus, išmokti suprasti kitą ir drąsiai žengti į pasaulį. Tikiu, kad šioje kelionėje svarbu ne tik tai, ko išmokstame, bet ir tai, kokiais žmonėmis tampame.
Mano kelias į mokytojo profesiją – tai kasdienis pasirinkimas būti šalia augančio vaiko, padėti jam atrasti, pažinti ir patikėti savo jėgomis. Kiekvieną rugsėjį šią kelionę pradedu iš naujo: ieškau kelio į vaiko širdį, atveriu duris į pažinimo džiaugsmą, kartu su vaiku mokausi, kuriu ir augu. Man svarbu ne tik perduoti žinias, bet ir pastebėti kiekvieną vaiką, išgirsti jo mintis, padrąsinti, leisti klysti, bandyti dar kartą ir džiaugtis net mažiausia pergale.
Man artimi Origeno žodžiai: „Širdies akimis žiūrėk“. Tikiu, kad dirbant su vaikais tai ypač svarbu. Kartais už nedrąsaus žvilgsnio slypi didelė svajonė, už netikėto klausimo – beribis smalsumas, o už mažos nesėkmės – noras pabandyti dar kartą. Žvelgti širdies akimis man reiškia matyti daugiau, nei matai iš pirmo žvilgsnio, suprasti, padrąsinti ir tikėti vaiku net tada, kai jis pats dar abejoja savo galimybėmis.
Savo darbą įsivaizduoju kaip sodą, kuriame kiekvienas vaikas auga, savaip skleidžiasi ir sužydi. Į šį sodą kasdien atnešu žinias, patirtį, gerumą, kantrybę ir tikėjimą vaiku. Vaikams dažnai sakau: „Ką moku, ką galiu, norėčiau, kad turėtum Tu“. Tačiau šį sodą augina ir patys vaikai – jų smalsios akys, netikėti klausimai, nuoširdus juokas ir mažos pergalės pripildo šį sodą gyvybės. Gera augti su vaiku, šalia vaiko, džiaugtis jo mažomis ir didelėmis pergalėmis, matyti, kaip nedrąsus bandymas virsta pasitikėjimu, o smalsumas – noru pažinti vis daugiau. Mokydama vaikus, pati kasdien mokausi iš jų – kantrybės, kūrybiškumo ir gebėjimo džiaugtis paprastais dalykais.
Kiekviena diena su vaikais atneša naujų iššūkių, idėjų ir galimybių kurti, augti. Būtent tai skatina ieškoti, išbandyti, tobulėti ir kasdien iš naujo atrasti savo darbo prasmę. Šiame kelyje esu ne viena. Nuoširdžiai dėkoju mūsų įstaigos vadovams ir kolegoms, bendruomenei, už pasitikėjimą, palaikymą, bendrystę bei kūrybinius ieškojimus. Ačiū vaikų tėveliams už partnerystę ir bendrą tikslą – užauginti smalsius, laisvus ir laimingus vaikus. Ačiū vaikams, kurie kasdien įkvepia, moko, dovanoja nuoširdžias emocijas ir primena, kokia prasminga yra mano profesija. Nuoširdus ačiū mano šeimai už kantrybę, supratingumą, už tai, kad leidžia man svajoti, kurti ir visa širdimi mylėti savo darbą.
Būti mokytoja – tai mano pasirinkimas dalintis šviesa, gerumu – vienu padrąsinančiu žodžiu, viena prasminga patirtimi, vienu nuoširdžiu pokalbiu. Noriu padėti vaikams augti ne tik žiniomis, bet ir žmogiškumu, tikėti jų galimybėmis ir pati augti kartu su jais. Kol vaikų akyse degs smalsumas, kol jie klausinės, kurs, bandys ir atras, tol žinosiu, kad esu ten, kur ir turiu būti – šalia jų.
Tas ilgas kelias nuo „aš“ iki žmogaus prasideda nuo mažų, bet labai svarbių dalykų – ištiestos rankos, išgirsto žodžio ir širdies, kuri moka matyti. Tai mano mokytojos kelias – kelias, kurį renkuosi širdimi.
Viktorija Tvaskūnienė, Šiaulių lopšelio-darželio „Voveraitė“ priešmokyklinio ugdymo mokytoja metodininkė, Metų mokytoja 2026.
Kviečiame prisijungti prie Šiaulių miesto pedagogų bendruomenės!
