Nuo „Opel Vectra“ variklio iki robotikos pamokų: mano kelias į mokytojavimą
Mano pažintis su inžinerija prasidėjo gerokai anksčiau, nei pirmą kartą atėjau į Šiauliai TECH. Augau šeimoje, kurioje buvo įprasta ne tik naudotis įvairiais daiktais, bet ir suprasti, kaip jie veikia. Tėtis ir brolis man buvo pavyzdys – abu mokėjo konstruoti, remontuoti, ieškoti techninių sprendimų.
Vienas ryškesnių jaunystės prisiminimų – garaže kartu su tėčiu ir broliu perrinktas „Opel Vectra“ variklis. Norėjau turėti savo automobilį, tad teko prisidėti prie to, kad jis apskritai galėtų važiuoti. Tokiose situacijose gana greitai supranti, kad vien noro neužtenka. Reikia žinių, kantrybės ir gebėjimo išsiaiškinti, kodėl kažkas neveikia. O kartais – dar kartą išardyti tai, ką ką tik surinkai.
Mokykloje man gerai sekėsi fizika ir matematika, todėl pasirinkti inžinerijos studijas atrodė natūralu. Šiaulių Universitete įgijau elektronikos ir elektros inžinerijos bakalauro laipsnį, pasirinkau kompiuterių inžinerijos specializaciją, o vėliau baigiau robotikos ir kibernetikos magistrantūrą.
Tapti mokytoju iš pradžių neplanavau.
Man buvo įdomu, kaip veikia techninės sistemos, kaip jas galima programuoti, valdyti ir tobulinti. Pedagogika į mano gyvenimą atėjo pamažu, per veiklas Šiauliai TECH. Pradėjęs dirbti su vaikais pastebėjau, kad vien pačiam išspręsti techninę problemą ir padėti ją išspręsti kitam žmogui yra du gana skirtingi dalykai.
Kai pats žinai, kodėl neveikia elektros grandinė, ją pataisyti dažniausiai nėra sunku. Tačiau kaip paaiškinti tai vaikui, kad jis ne tik pakartotų tavo veiksmus, bet ir suprastų klaidos priežastį? Kaip padėti jam pačiam pastebėti, ką reikia pakeisti? Būtent ši darbo dalis ilgainiui man tapo vis įdomesnė.
Šiandien Šiauliai TECH vedu „Programavimo ir LEGO robotikos“ bei „Elektronikos ir valdomų modelių“ programas. Mokiniai konstruoja, programuoja, jungia elektros grandines, kuria robotus ir tikrina savo sumanymus praktiškai.
Stengiuosi, kad pamokose būtų kuo mažiau situacijų, kai mokiniui tereikia tiksliai pakartoti mano parodytą sprendimą. Žinoma, pradžioje būtina išmokti pagrindus – kaip prijungti variklį, kaip veikia jutiklis, kaip saugiai naudotis įrankiais. Tačiau vėliau svarbu leisti vaikui pačiam nuspręsti, kokią konstrukciją pasirinkti ir kaip ją patobulinti.
Pavyzdžiui, ruošdamiesi LEGO Sumo varžyboms mokiniai kuria robotus, kurie turi aptikti priešininką, neišvažiuoti iš ringo ir išstumti kitą robotą. Vienam atrodo, kad svarbiausia greitis, kitam – tvirta konstrukcija, trečiam – tinkamai išdėstyti jutikliai. Pirmieji bandymai gana greitai parodo, kad ne visi sumanymai veikia taip, kaip tikėtasi.
Tokiais atvejais stengiuosi neskubėti pats taisyti roboto. Geriau paklausti: „Kaip manai, kodėl taip atsitiko?“ Kartais reikia kelių papildomų klausimų, kol mokinys pastebi problemą. Tačiau kai ją randa ir išsprendžia pats, rezultatas būna gerokai vertingesnis už iš pirmo karto sėkmingai atliktą užduotį.
Man svarbu ne tik tai, kad robotas veiktų. Svarbu, kad mokinys suprastų, kodėl jis veikia.
Per kelerius metus kartu su mokiniais nuėjome nemažą kelią. Jie dalyvauja regioninėse, nacionalinėse ir tarptautinėse robotikos varžybose, išbando savo konstrukcijas skirtingose rungtyse ir pasiekia gerų rezultatų. Mokinių laimėjimai, žinoma, džiugina. Tačiau jų pažangą matau ne vien varžybų rezultatais.
Kartais didelis pasiekimas yra tai, kad vaikas, anksčiau bijojęs suklysti, dabar pats imasi sudėtingesnės užduoties. Arba mokinys, kuris iš pradžių laukdavo nuolatinės pagalbos, jau gali paaiškinti savo sprendimą kitam. Dirbant su skirtingos patirties ir skirtingų poreikių vaikais, šie pokyčiai yra ne mažiau svarbūs už medalius.
Stengiuosi savo inžinerinę patirtį pritaikyti ir platesnėse veiklose – vedu edukacijas miesto mokyklų mokiniams, organizuoju technologines dirbtuves, stovyklas, dalijuosi metodine patirtimi su kitais mokytojais. Norisi parodyti, kad elektronika ir robotika nėra tik tiems, kurie jau daug žino apie technologijas. Pradėti galima nuo visai paprasto klausimo – kodėl neužsidega lemputė?
Metų mokytojo apdovanojimas man yra svarbus įvertinimas. Kartu tai proga prisiminti, kad pedagogikos savo profesiniame plane iš pradžių neturėjau. Į ją atėjau per inžineriją, praktines veiklas ir darbą su vaikais.
Galbūt dėl to iki šiol į mokymą žiūriu šiek tiek kaip į inžinerinį procesą. Ne visada pavyksta iš pirmo karto. Kartais reikia pakeisti metodą, paieškoti kito paaiškinimo ar tiesiog duoti daugiau laiko. Tačiau kai mokinys pats randa sprendimą, supranti, kad buvo verta.
Vaikystėje su tėčiu ir broliu garaže aiškinomės, kaip priversti veikti automobilio variklį. Dabar su mokiniais aiškinamės, kaip veikia jų sukurti robotai.
Technologijos pasikeitė. Smalsumas išliko tas pats.
Šiauliai TECH elektronikos, programavimo ir LEGO robotikos mokytojas Justinas Dedūra, Metų mokytojas 2026.
Kviečiame prisijungti prie Šiaulių miesto pedagogų bendruomenės!
Šiaulių švietimo kompetencijų centro informacija
