Mokytojos profesijos pasirinkimas: asmeninė istorija
Esu Kamilė Ščerbaitė, Šiaulių „Rasos“ progimnazijos pradinio ugdymo mokytoja. Tai, kad noriu pasirinkti pedagogės kelią, supratau būdama vienuoliktoje klasėje. Nors ir iki tol mielai padėdavau draugams paaiškinti užduotis, galutinis sprendimas subrendo būtent mokyklos suole. Galbūt meilė šiai profesijai yra mano genuose. Mano močiutė taip pat buvo mokytoja. Visada mėgdavau klausytis jos pasakojimų apie mokyklą ir mokytojos darbą.
Studijoms pasirinkau savo gimtąjį miestą – Šiaulius. Labai džiaugiausi šiuo sprendimu, nes turėjau išskirtinę galimybę vienu metu įgyti dvi specialybes: ikimokyklinio ugdymo pedagogiką ir pradinį ugdymą. Studijų pradžioje dar dvejojau, kuri sritis man artimesnė, todėl atlikdama praktikas stengiausi vienodai domėtis tiek darželiu, tiek mokykla. Nors darbas darželyje su trimis skirtingo amžiaus grupėmis man patiko, atlikdama praktikas mokykloje pajutau, kad būtent čia mano vieta.
Įdomu tai, kad visas pradinio ugdymo praktikas atlikau Šiaulių „Rasos“ progimnazijoje – mokykloje, kurią pati baigiau. Trečio kurso pabaigoje galutinai supratau, kad mano vieta yra čia, o kadangi mokykla kaip tik ieškojo naujų komandos narių, išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą. Taip jau ketvirtame kurse tapau pirmokų mokytoja. Šiandien be galo džiaugiuosi šiuo pasirinkimu, nes mūsų mokykloje stiprinamas kolektyvo ryšys. Čia organizuojamos bendros išvykos, neformalūs susitikimai ir veikia ,,pozityvus pedagogų klubas‘‘. Juose galime kūrybiškai spręsti kylančias problemas ir geriau pažinti vieni kitus. Man, kaip jaunai pedagogei, tai be galo svarbu. Bendros veiklos padeda greičiau įsitraukti į kolektyvą, saugiai pasidalinti sunkumais ir išklausyti patyrusių kolegių patarimų.
Pradžioje buvo keista sėdėti mokytojų kambaryje ir kalbėtis su savo buvusiomis mokytojomis apie darbą bei gyvenimą. Tačiau man patiko tai, kad kolektyve į mane iškart pradėjo žiūrėti kaip į sau lygią. Nesijaučiu nei mokine, nei studente, bet jaučiausi tikra mokytoja, kurios nuomonę susirinkimuose išklauso ir vertina, o kolegos kviečia kartu dalyvauti bendruose projektuose.
Žinoma, pirmieji metai kėlė ir baimių. Buvo nedrąsu stovėti prieš klasę žinant, kad šalia nebėra mentoriaus ir klasėje esu pati viena. Nerimavau, ar tėvai į mane, jauną ir dar nepatyrusią mokytoją, žiūrės rimtai, baiminausi tėvų susirinkimų. Tačiau visos baimės išsisklaidė, tėvai mane priėmė labai draugiškai ir pagarbiai.
Galiausiai supratau, kad jaunystė yra mano pranašumas. Su vaikais labai greitai sukūriau artimą ryšį, nes puikiai suprantu jų temas, žaidimus bei ryšį su technologijomis. Jų mėgstamus interneto personažus ir pomėgius drąsiai perkeliu į pamokas, o tai mokymąsi daro tik dar įdomesnį.
Pradėjusi dirbti greitai pamačiau, kad realus darbas klasėje skiriasi nuo universitetinės teorijos, nes mokykla reikalauja nuolatinio lankstumo. Todėl būsimam jaunam mokytojui palinkėčiau nebijoti klausti, drąsiai kreiptis pagalbos ir nuolat domėtis temomis, kuriose patiria sunkumus. Mokykloje niekas nesitiki, kad viską mokėsite nuo pirmos dienos, o drąsa klausti yra greičiausias kelias tapti puikiu mokytoju!
Kamilė Ščerbaitė, Šiaulių „Rasos“ progimnazijos pradinio ugdymo mokytoja.
Šiaulių švietimo kompetencijų centro informacija
