Dėstytoja Samanta: „Socialinis darbas man niekada nebuvo tik profesija“
Samanta Petkevičiūtė – neseniai dirbti su studentais pradėjusi Šiaulių valstybinės kolegijos dėstytoja praktikė. Socialinio darbo specialistė dalijasi profesinio kelio istorija, požiūriu į šiuolaikinį studentą, socialinio darbo studijas ir gyvenimą Šiauliuose.
Papasakokite apie save: koks jūsų studijų kelias, kaip atkeliavote iki socialinio darbo srities?
Samanta: Mano kelias į socialinį darbą nebuvo labai tiesus, bet šiandien atrodo, kad viskas susidėliojo taip, kaip ir turėjo būti. Kai rinkausi, kur studijuoti, iš tiesų svarsčiau tarp pedagogikos ir socialinio darbo. Mane visada traukė žmogus, pagalba, ugdymas, santykis, galimybė prisidėti prie kito žmogaus augimo. Tuo metu gavau valstybės finansuojamą vietą socialinio darbo studijų programoje, todėl pasirinkau socialinį darbą. Tuo pačiu tai buvo sparčiai populiarėjanti specialybė Lietuvoje ir mane nuoširdžiai domino labai platus socialinio darbo paslaugų gavėjų spektras.
Dabar šiek tiek šypsausi, nes gyvenimas vis tiek savaip sujungė abi sritis. Šiandien esu ir socialinė darbuotoja, ir dėstytoja. Atrodo, kad pavyko integruoti tai, kas man buvo svarbu nuo pat pradžių – praktinį darbą su žmonėmis ir galimybę dalintis žiniomis, įkvėpti, lydėti kitus jų profesiniame kelyje.
Socialinis darbas man niekada nebuvo tik profesija. Tai yra būdas matyti žmogų per jo stiprybes, galimybes, patirtis, aplinką. Dirbdama socialinio darbo srityje labai aiškiai supratau, kaip svarbu žmogui padėti išsaugoti orumą, savarankiškumą, tikėjimą savimi. Tai vėliau tapo ir mano akademinio kelio dalimi – magistrantūros studijose gilinausi į įgalinimą, saviveiksmingumą ir socialinio darbo veiklas, kurios padeda žmogui patikėti savo galimybėmis.
Mano profesinis kelias buvo intensyvus – socialinį darbą pradėjau dirbti dar paskutiniais studijų metais, turiu šios specialybės darbo patirties Jungtinėje Karalystėje. Buvo laikotarpis, kai vienu metu dirbau socialinį darbą, dėsčiau, studijavau magistrantūroje ir dar pradėjau supervizijos studijas. Lengva tikrai nebuvo. Bet nenorėčiau, kad tai skambėtų kaip pavyzdys, jog reikia save išsekinti ar nuvertinti savo ribas. Priešingai – man tai buvo etapas, kuris parodė, kiek daug duoda aiški struktūra, dienotvarkė, disciplina ir sąmoningumas. Tuo metu mane labai gelbėjo mintis, kad tai tik vienas gyvenimo etapas, kurį reikia išbūti atsakingai, o vėliau galėsiu pasidžiaugti tuo, ką sukūriau.
Supervizijos studijos šiandien man yra dar viena labai svarbi profesinio augimo dalis. Jos leidžia geriau suprasti ne tik socialinį darbą, bet ir patį žmogų, profesinius santykius, refleksiją, pagalbos teikėjo vaidmenį. Man atrodo, kad socialiniame darbe labai svarbu mokėti ne tik veikti, bet ir sustoti, apmąstyti, ką darai, kaip jautiesi ir kaip tavo buvimas veikia kitą žmogų.
Kaip vertinate šiuolaikinį studentą ir jo poreikius?
Samanta: Šiuolaikinį studentą matau kaip žmogų, kuris gyvena labai greitame, intensyviame ir daug reikalaujančiame pasaulyje. Dažnas studentas šiandien ne tik studijuoja, bet ir dirba, turi šeiminių įsipareigojimų, asmeninių iššūkių, bando atrasti save ir kartu suspėti su labai dideliu informacijos srautu.
Todėl man atrodo, kad šiandien studentui nebeužtenka tik teorinių žinių. Jam svarbu suprasti, kam tos žinios reikalingos, kur jos pritaikomos, kaip jos susijusios su realiu žmogumi ir realia praktika. Studentui reikia ne tik informacijos, bet ir aiškumo, struktūros, palaikymo, santykio ir, žinoma, studijų praktinio pritaikomumo.
Galbūt dėl to studentus suprantu ne tik kaip dėstytoja, bet ir kaip žmogus, nes esu pati patyrusi, ką reiškia derinti studijas, darbą, profesinius įsipareigojimus ir asmeninį gyvenimą. Tuo metu aiškiai supratau, kad žmogui reikia ne tik labai daug vidinės motyvacijos, bet ir sistemos – konkrečios dienotvarkės, prioritetų, gebėjimo planuoti laiką ir supratimo, kad sunkus etapas netrunka amžinai. Kai patys pritrūkstame vidinių resursų, labai pravartu jų paieškoti aplinkoje – tai gali būti artimieji, fizinė veikla, gamta ar įkvepiantys žmonės.
Todėl dirbdama su studentais stengiuosi būti realistiška ir žmogiška. Man svarbu, kad studentas jaustų ne tik atsakomybę mokytis, bet ir teisę klausti, klysti, diskutuoti, ieškoti. Šių dienų technologijų ir informacijos srautų kontekste, manau, kiekvienam studentui labai svarbu ugdyti(s) kritinį mąstymą ir refleksyvumą. Dėstytojas šiandien, mano nuomone, nėra tik žmogus, kuris perduoda žinias. Jis padeda studentui augti, stiprinti pasitikėjimą savimi ir pamažu atrasti profesinę tapatybę.
Ką galėtumėte patarti asmeniui, besirenkančiam ar galvojančiam apie Socialinio darbo studijų programą?
Samanta: Pirmiausia patarčiau labai paprastai savęs paklausti – ar man rūpi žmogus? Ar man įdomu suprasti, kodėl žmonės patiria sunkumų? Ar man svarbu ne tik matyti problemą, bet ir ieškoti, kaip žmogui padėti išsaugoti orumą, savarankiškumą, ryšį su kitais?
Socialinis darbas nėra tik „pagalba žmonėms“, kaip kartais įsivaizduojama labai supaprastintai. Tai daug platesnė profesija. Čia reikia empatijos, bet vien jos neužtenka. Reikia atsakomybės, kritinio mąstymo, gebėjimo analizuoti situacijas, suprasti socialinę aplinką, įstatymus, institucijas, žmogaus teises, bendruomenes. Svarbiausia – gebėti bendrauti ir kurti ryšį su žmogumi be jokių išankstinių nuostatų ar stereotipų.
Tiems, kurie svarsto apie socialinio darbo studijas, sakyčiau – nebijokite, jeigu dar tiksliai nežinote, kur save matote. Šios studijos gali atverti labai daug kelių. Galima dirbti su vaikais, šeimomis, vyresnio amžiaus žmonėmis, žmonėmis su negalia, bendruomenėmis, priklausomybių srityje, nevyriausybiniame sektoriuje, socialinių paslaugų srityje, švietime, projektinėje ar akademinėje veikloje.
Mano pačios kelias rodo, kad pradinis pasirinkimas gali nuvesti daug toliau, nei iš pradžių įsivaizduoji. Todėl labai tikiu, kad socialinio darbo studijos gali tapti ne tik profesijos pradžia, bet ir labai stipriu asmeninio augimo pagrindu.
Svarbiausia ateiti su atvirumu. Nereikia iš karto visko žinoti. Reikia norėti suprasti žmogų, būti pasiruošus mokytis ir nebijoti savęs klausti, kokį pokytį noriu kurti savo darbu.
Kodėl pasirinkote Šiaulius gyvenimui ir darbui?
Samanta: Šiauliai man yra artimas miestas. Čia gimiau, čia studijavau, čia yra daug asmeninių ir profesinių patirčių, kurias prisimenu eidama studijų laikais numintais takais.
Šiaulius matau kaip labai gerą stotelę tarp mažo miesto ir didmiesčio. Čia yra pakankamai erdvės augti, dirbti, kurti, bet kartu išlieka artumas, paprastumas, bendruomeniškumo jausmas. Man svarbu, kad mieste gali sutikti pažįstamus žmones, jausti ryšį, bet kartu matyti ir profesines galimybes.
Šiauliai man svarbūs ir dėl šeimos – čia yra mano artimieji, broliai. Man tai suteikia saugumo ir buvimo savimi jausmą. Kartu matau prasmę savo profesinę veiklą kurti būtent čia. Turiu nemažai emocinių įsipareigojimų Šiauliams ir man smagu prisidėti prie socialinio darbo lauko stiprinimo regione, dirbti su studentais, bendradarbiauti su kolegomis, socialinių paslaugų organizacijomis.
Man atrodo, kad labai gera augti ten, kur turi šaknis.
Šiauliai man yra vieta, kurioje galiu būti savimi, kurti savo profesinį kelią ir kartu prisidėti prie kitų žmonių augimo. O man tai yra labai svarbu.
Kokie jūsų pomėgiai, kaip pailsite po darbų?
Samanta: Man patinka daug dalykų, kurie vienaip ar kitaip susiję su judėjimu, pažinimu ir augimu. Mėgstu keliauti, nes kelionės leidžia pamatyti pasaulį plačiau, pažinti skirtingas kultūras, žmones, jų gyvenimo būdą. Man atrodo, kad tokia patirtis labai augina ir kaip žmogų, ir kaip specialistę.
Taip pat mėgstu skaityti, domėtis saviugda, profesiniu tobulėjimu, socialinio darbo, švietimo ir žmogaus pažinimo temomis. Man svarbu nuolat mokytis, nes jaučiu, kad kai pati augu, turiu daugiau kuo pasidalinti ir su kitais.
Man labai svarbi gamta, judėjimas, sportas ir, žinoma, šeima. Tai padeda grįžti į save, atgauti balansą, išvalyti mintis. Mėgstu kūrybą, lietuvišką komedijos pasaulį, prasmingus pokalbius, buvimą su žmonėmis. Mane įkvepia gyvas ryšys.
ŠVK – drąsa augti ir kurti ateitį!
Šiaulių valstybinės kolegijos informacija
