Absolventė Gintarė Valantinavičienė: „Mūsų „supergalios“ slypi tik pačiuose mumyse“

Antrasis aukštasis išsilavinimas, mylinti ir palaikanti šeima, įkvepiantys pomėgiai ir gyvenimo pasirinkimai, skatinantys ieškoti ir atrasti – taip būtų galima apibūdinti šios Vilniaus universiteto (VU) Šiaulių akademijos 2024-ųjų vasaros absolventų laidos alumnę Gintarę Valantinavičienę. Šią vasarą ji ne tik atsiėmė antrąjį savo aukštojo mokslo diplomą, bet ir pelnė VU Šiaulių akademijos alumnų asociacijos įsteigtą skatinamąją vienkartinę stipendiją. Kviečiame susipažinti su šia išskirtine asmenybe.

Gintare, tai ne pirmas Jūsų išsilavinimas, prieš bemaž dešimtmetį esate įgijusi visai kitą išsilavinimą. Kaip nusprendėte, kad norite mokytis logopedijos ir specialiosios pedagogikos? Kodėl pasirinkote studijas Šiauliuose?

Prieš daugiau nei dešimtmetį, tai yra lygiai prieš 14 metų sėkmingai baigiau vieną iš Lietuvos universitetų, kuriame įgijau specialybę, visiškai nesusijusią su pedagogika. Ne vienerius metus po pirmųjų studijų dirbau su specialybe nesusijusį darbą ir visada jaučiausi „ne savo rogėse“. Mano tėvai, seneliai – pedagogai, tačiau aš, baigusi mokyklą, niekada nesvarsčiau ja tapti. Dabar juokauju, jog man, matyt, reikėjo daugiau laiko suvokti, jog tas stiprus artimųjų profesinio, pedagoginio kelio ryšys pasivys ir mane. Dukrai ėmus lankyti mokyklą, vienas iš jos bendraklasių buvo autistiškas berniukas. Ir tai mane labai sudomino. Kas kartą dukrai grįžus iš mokyklos, klausdavau, kaip jam sekasi, kaip jis tą dieną jautėsi, ar vaikai jam padeda, ar neatstumia, kokius sunkumus jis patiria mokykloje ir atvirkščiai – kuo domisi, ką mėgsta. Pradėjau papildomai domėtis apie autizmo spektro sutrikimą, o tuo pačiu – ir apie kitus sutrikimus bei negalias, su kuriomis gyvena ypatingi vaikai. Sutapimas, o galbūt ir ne, į kaimynystę atsikraustė nauja šeima, kurios viena narių buvo specialioji pedagogė-logopedė. Net neabejoju, jog tai buvo tas žmogus, kuris mane ir pastūmėjo į šias studijas Šiauliuose. Tada galutinai supratau, jog turiu ir noriu savo profesinį kelią keisti iš esmės. Dabar, arba niekada. Tam žmogui iki šiol esu labai dėkinga už  gyvenimo postūmį ir mentorystę. Nesakau, jog sprendimas buvo lengvas, atvirkščiai, buvo nemažai jaudulio ir nežinomybės, tačiau dabar galiu tik pasidžiaugti, nes tikiu, jog einu teisingu keliu.

Kodėl studijos Šiauliuose? Visų pirma, dėl to, kad labiausiai tiko pasirinkta sesijinė studijų forma, kurios dėka galėjau derinti studijas su darbu. Antra, Šiauliai yra mano miestas, jame gimiau bei augau, o be to, mano abu tėvai studijavo šiame universitete, todėl šie aspektai neabejotinai nulėmė ir mano pasirinkimą.

Kaip manote, kokią vietą logopedija ir specialioji pedagogika užima šių dienų ugdyme? Kiek šios sritys svarbios ugdant vaikus ir kodėl?

Manau, jog šių dienų ugdyme logopedija ir specialioji pedagogika užima vis svarbesnę vietą. Ypatingiems vaikams, tai papildoma, o kartais net ir pagrindinė galimybė tobulėti, augti ir siekti asmeninės bei akademinės sėkmės.

Žvelgiant statistiškai, kasmet vis daugiau vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, mokosi bendrojo ugdymo įstaigose, todėl kiekvienas švietimo pagalbos specialistas jose – tai didžiulė pagalba bei parama šiems vaikams. Be kita ko, logopedai ir specialieji pedagogai atlieka ir itin svarbią švietėjišką veiklą, kurios dėka, pastebiu, jog vis didesnė visuomenės dalis formuoja teigiamas nuostatas į vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių ir tai džiugina.

Kaip jau dirbanti specialiąja pedagoge, ar galėtumėte įvardinti, ko reikia, kad galėtum atrasti ryšį su vaiku ir padėti jam tobulėti svarbiausiose srityse?

Manau, jog užtenka būti supratingam, empatiškam, gebančiam sudominti, motyvuoti bei rasti su vaiku kompromisą įvairiose situacijose. Itin svarbu įgyti pasitikėjimą, būti ne tik logopede ar specialiąja pedagoge, bet ir drauge, kuri išklauso, išgirsta, pataria, paguodžia ir suteikia saugią aplinką tada, kai jos labiausiai reikia. Dirbu bendrojo ugdymo mokykloje ir turiu ne vieną mokinį, kuris pertraukų metu nuolat mane lanko norėdamas pasimatyti, pasikalbėti, pasipasakoti įvairias paslaptis, o kartais tiesiog patylėti bei pabūti ramioje, saugioje aplinkoje. Niekada neatstumiu, visada priimu, nes, viena yra pasitikėjimą įgyti, o visai kas kita – jį išlaikyti. Taip ir kuriamas ryšys, o jo pagalba daug labiau pastebima tampa ir mokinių asmeninė bei akademinė pažanga.

Ką išsinešate su savimi iš akademijos gyvenimo? Ką Jums suteikė šis gyvenimo laikotarpis ir studijos?

Vienok, regis, studijos nemažą dalį atėmė iš mano laiko, skiriamo šeimai, vaikams. Ir vis dėlto, manau, jog daugiau suteikė, nei atėmė. Pažinau labai daug naujų, nuostabių, ypatingų žmonių. Įgijau įvairiausios naujos patirties, didžiulį bagažą žinių bei kompetencijų. Kadangi studijos buvo nuotolinės, ypatingo akademinio gyvenimo nepatyriau, tačiau kitą vertus, tai buvo visai kitokia patirtis, nei studijuojant pirmąjį kartą. Inovatyvi, praktiška, šiuolaikiška. Labai laukiau baigiamųjų darbų gynimo dienos bei diplomų įteikimo šventės, nes tik tada pirmą kartą gyvai pamačiau savo kolegas, grupės bendražygius.

Visas studijų laikotarpis buvo tiek pat nelengvas, kiek ir įdomus. Kadangi esu perfekcionistė, įdėjau nemažai pastangų studijuodama naujus dalykus, rašydama rašto darbus ar laikydama egzaminus. Visa tai man tik suteikė daugiau drąsos bei pasitikėjimo savo jėgomis, išmokė būti kantriai, itin atidžiai planuoti laiką ir darbus, nes vienu metu intensyviai studijuoti, dirbti, auginti vaikus ir skirti pakankamai laiko šeimai – nemenkas iššūkis.

Kas yra Jūsų gyvenimo įkvėpimas?

Mano gyvenimo įkvėpimas – mano vaikai. Kartais žmonėms atrodo keistai, tačiau viskas, ką darau, tai tik dėl jų. Dėl jų laimės, ateities, tarpusavio ryšio. Esu tikra, jei laiminga aš, eidama teisingu gyvenimo keliu, bus laimingi ir mano vaikai. Ir atvirkščiai, kai matau laimingus vaikus – esu laiminga ir aš.

Nemažą dalį mano gyvenime užima ir žirgai. Dukra jau šešerius metus jodinėja, aktyviai sportuoja konkūrų disciplinos srityje, turi nuosavą žirgą, todėl žirgyne būname kasdien. Man žirgai, jų garsai, judesiai, kvapai – tarsi terapija. Dažnai užtenka tik stebėti juos iš šono ar pabūti šalia. Ilgesnį laiką nemačiusi žirgų – be proto pasiilgstu ir, regis, jau sunkiai įsivaizduoju gyvenimą be jų, todėl tai dar vienas ir gana stiprus gyvenimo įkvėpimo šaltinis. Ir dėl to esu dėkinga savo dukrai, kuri dar nuo pat mažų dienų mus privertė susipažinti su žirgais, prie jų prisiliesti ir pažiūrėti į viską kitu kampu.

Kokie Jūsų ateities planai? Kur save įsivaizduojate, pavyzdžiui, po metų?

Mano artimiausi ateities planai – labai paprasti. Baigusi studijas ir toliau dirbsiu specialiąja pedagoge. Be abejonės, dar labai daug ką turiu pasiekti ir nuveikti profesinėje srityje, todėl pirmiausia norėtųsi įveikti kvalifikacinės kategorijos kėlimo etapą. Pasibaigus studijoms ir atsiradus daugiau laisvo laiko, norisi daugiau jo skirti bendrųjų ir profesinių kompetencijų tobulinimui, dalyvavimui įvairiuose projektuose.

Taip pat turiu ateities svajonių, susijusių su hipoterapine veikla, bet kaip žinia, svajonės mėgsta tylą, tad kol kas plačiau apie jas pasakoti nesinorėtų.

Man labai patinka mano darbas, džiaugiuosi turinti galimybę dirbti tarp nuostabių žmonių, būti puikaus kolektyvo dalimi, todėl po metų save įsivaizduoju ten pat, kur ir esu dabar, tik jau kiek kitokią – turinčią daugiau patirties, kompetencijų, žinių ir, galų gale, diplomą rankose!

Ko norėtum palinkėti kitiems absolventams?

Tik kantrybės ir nenustoti tikėti savo jėgomis, nes mūsų supergalios – slypi tik pačiuose mumyse! Kai būna sunku ir atrodo, jog daugiau nebegali, man visada padeda šalia esantis nedidelis talismanas su užrašu „Ir tai praeis..“. Ir juo tikiu. Svarbu iš viso turėti kuo tikėti, tada bus lengviau siekti gyvenimo tikslų.

VU ŠA alumnų asociacijos inform. / G. Valantinavičienės nuotr.