Alumnė Julija Petniūnaitė-Mažionė: „ Nereikia būti tobulam, kad galėtum pradėti, svarbiausia – eiti, bandyti, klysti ir mokytis“

Jei kiekvienas žmogus būtų taip atsidavęs savo pašaukimui, profesijai, pasaulis taptų šviesesnis. Ši flosofiška išvada kyla pabendravus su 2026 metų VU ŠA Specialiosios pedagogikos studijų programos absolvente ir alumnų asociacijos stipendijos laimėtoja Julija Petniūnaite-Mažione, kuri ne tik atranda ryšį su mažaisiais, palaiko ir įkvepia jų tėvus, bet ir prisideda prie švietimo sistemos pokyčių. Apie žingsnį po žingsnio keliautą studijų kelią ir savo paieškas pedagogikos srityje su absolvente kalbėjosi VU ŠA alumnų asociacijos komanda:

Julija, esi ne šiaulietė, kaip atsidūrei čia, Šiauliuose, ir pasirinkai specialiosios pedagogikos studijas?

Esu kilusi iš Priekulės, Klaipėdos rajono, todėl Šiauliai mano gyvenime atsirado tikrai ne atsitiktinai. Kai stojau, tai buvo vienintelis miestas ir universitetas, siūlęs specialiosios pedagogikos ir logopedijos studijas. Tuo metu Šiauliai man buvo visiškai svetimi. Buvo nelengva – ypač tada, kai klasės draugai rinkosi Vilnių, Kauną ar liko Klaipėdoje, o man teko kraustytis vienai, be pažįstamų, be saugumo jausmo. Tačiau ši patirtis tapo pirmąja rimta pamoka: kartais reikia išdrįsti eiti ten, kur dar nieko nepažįsti, kad atrastum save.

Noras tapti mokytoja lydėjo mane nuo vaikystės. Visada žavėjo darbas su vaikais, o vienuoliktoje klasėje, pradėjusi domėtis studijomis, atradau specialiąją pedagogiką ir logopediją. Mane patraukė galimybė padėti vaikams, susiduriantiems su raidos sunkumais, ir būti tuo žmogumi, kuris juos palaiko, kai jiems to labiausiai reikia. Kai atėjo laikas rinktis magistrantūrą, situacija jau buvo visai kitokia. Į Šiaulius grįžau sąmoningai. Jau turėjau studijų ir darbo patirties, žinojau, ko ieškau, ir buvau įsitikinusi, kad tai stiprus, aukšto lygio universitetas, galintis suteikti gylio, kurio man tuo metu reikėjo.

Ką tau davė tiek bakalauro, tiek magistro studijos? Koks buvo studijų laikotarpis, kaip jį apibūdintum?

Studijos man davė labai daug – ne tik profesinių žinių, bet ir vertybinį pagrindą. Būtent studijų metais formavosi mano požiūris į žmogų, į vaiką, į pagalbos prasmę. Taip pat atsirado žmonės, kurie iki šiol yra mano gyvenime – draugystės, užsimezgusios studijų metu, išliko net ir praėjus ketveriems metams po bakalauro baigimo.

Bakalauro studijos buvo tarsi pamatas, o į magistro studijas atėjau labiau subrendusi, sukaupusi praktinės patirties. Tai leido žiūrėti į studijas daug giliau, vertinti teoriją per praktikos prizmę. Studijų laikotarpis nebuvo lengvas, ypač magistrantūra, kai reikėjo derinti studijas su specialiojo pedagogo ir logopedo darbu. Tačiau tai buvo labai augantis ir įkvepiantis etapas, kuris parodė, kad galiu daugiau, nei pati įsivaizdavau. Studijos suteikė drąsos – ir tai, ko gero, didžiausia jų vertė.

Kaip pasikeitė Julija nuo tos merginos, pradėjusios pirmą studijų kursą iki atsiimančios magistro diplomą su pagyrimu?

Pirmame kurse buvau labai nedrąsi, savimi nepasitikinti mergina, atėjusi į studijas tik su dideliu noru dirbti su vaikais ir daug vidinių abejonių. Dažnai tylėdavau, galvodavau, ar esu pakankama, ar tikrai pasirinkau teisingą kelią.

Šiandien jaučiuosi visai kitaip. Esu labiau subrendusi, labiau pasitikinti savimi ir aiškiai žinanti, ką darau ir kodėl tai darau. Augino ne vienas konkretus etapas, o visas procesas – studijos suteikė tvirtą teorinį pagrindą, praktika padėjo suprasti realų darbą, o žmonės, kuriuos sutikau dirbdama skirtingose ugdymo įstaigose, mokė per patirtį ir pavyzdį. Darbas dviejose įstaigose leido pamatyti skirtingus vaikus, skirtingas situacijas ir kartu – save skirtinguose vaidmenyse.

Didžiausias pokytis įvyko viduje. Supratau, kad nebūtina viską mokėti iš karto, kad augimas vyksta ne per tobulumą, o per pastovų buvimą kelyje. Jei šiandien galėčiau ką nors pasakyti tai Julijai, kuri tik pradėjo studijas, pasakyčiau: „Labiau pasitikėk savimi, nebijok – tu esi pakankama.“ Ir dar – viena bakalauro studijų metu dėstytojos pasakyta frazė, kuri liko su manimi: „Viskas praeina – praeis ir tai.“ Ji primena, kad ir geri, ir sunkūs etapai yra laikini, o kiekvienas jų mus augina.

Kas buvo sunkiausia pradėjus profesinį kelią?

Sunkiausia buvo priimti tai, kad neprivalau visko žinoti iš karto. Pradėjus dirbti dažnai atrodė, kad aplinkiniai tikisi greitų ir tikslių atsakymų, o aš pati savyje jaučiau daug daugiau klausimų nei užtikrintumo. Būdavo situacijų, kai manęs klausdavo, o aš suprasdavau, kad neturiu aiškaus atsakymo. Tai kėlė nerimą ir vidinį jausmą, jog galbūt dar nesu stipri kaip specialistė.

Tuo metu manyje kilo daug abejonių: ar darau pakankamai gerai, ar einu teisingu keliu, ar tikrai esu savo vietoje. Ilgą laiką galvojau, kad geras specialistas yra tas, kuris viską žino ir niekada nesuabejoja. Tačiau realus darbas labai greitai parodė, kad ši profesija yra gyva, sudėtinga ir reikalaujanti nuolatinio mokymosi. Dabar suprantu – geras specialistas nėra tas, kuris viską žino, o tas, kuris nebijo nežinoti.

Būtent tas jausmas, kad daug ko dar nežinau, man tapo ne stabdžiu, o stimulu. Supratau, kad noriu gilinti žinias, geriau suprasti vaikus, jų sunkumus ir savo pačios sprendimus. Taip natūraliai gimė sprendimas tęsti studijas magistrantūroje – ne dėl diplomo ar formalaus laipsnio, o dėl vidinio poreikio ieškoti, klausti ir augti.

Laikui bėgant supratau, kad nežinojimas nėra silpnumas. Jis dažnai tampa pradžia – pradžia ieškojimo, mokymosi ir gilesnio supratimo. Šiandien abejonės niekur visiškai nedingo, bet jos pasikeitė. Jos tapo ne stabdančios, o vedančios. Dabar jas priimu kaip ženklą, kad man rūpi tai, ką darau, ir kad esu kelyje, kuriame augimas niekada nesibaigia.

Ką šiuo metu veiki gyvenime, kaip atrodo Tavo diena?

Šiuo metu dirbu Klaipėdos rajono nedidelių miestelių – Priekulės ir Agluonėnų – ugdymo įstaigose su ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikais. Dažnai sulaukiu klausimo, kodėl nesirenku didesnių Klaipėdos miesto įstaigų, kurios, atrodytų, siūlo daugiau galimybių. Tačiau man gera būti mažesnėse bendruomenėse. Tikiu, kad vaikų raidos sunkumai ir poreikiai visur yra labai panašūs – jie nepriklauso nei nuo miesto dydžio, nei nuo įstaigos pavadinimo. Skirtumas atsiranda santykyje, laike ir galimybėje būti šalia.

Mano dienos dažnai prasideda anksti ir retai būna visiškai nuspėjamos. Kartais tai suplanuoti užsiėmimai, kartais – situacijos, kurios keičia visą dienos eigą. Būna akimirkų, kai sėdžiu ant kilimo šalia vaiko, kuris dar nedrįsta kalbėti, bet labai nori būti išgirstas. Ir būna momentų, kai vaikas, ilgą laiką vengęs kontakto, staiga pats prieina, paima už rankos. Tos mažos, iš pirmo žvilgsnio nepastebimos pergalės man yra didžiausia šio darbo prasmė.

Didelę mano darbo dalį sudaro bendravimas su pedagogais ir tėvais. Kartais tai būna džiaugsmo kupini pokalbiai, kartais – nerimo ir klausimų pilnos situacijos, kai klausimų būna daugiau nei atsakymų. Tokiais momentais ypač svarbu ne tik ieškoti sprendimų, bet ir gebėti išklausyti, būti šalia ir palaikyti. Man svarbu, kad šalia manęs žmonės jaustųsi išgirsti ir suprasti, net tada, kai aiškių atsakymų dar nėra.

Nors dienos reikalauja daug energijos, vakare dažnai grįžtu su tyliu, bet labai svarbiu jausmu – kad šiandien buvau ten, kur man reikia būti, ir dariau tai, kas turi prasmę.

Kaip manai, kiek šiais laikais svarbus logopedo, specialiojo pedagogo darbas ir kodėl?

Manau, kad logopedo ir specialiojo pedagogo darbas šiandien yra ypač svarbus. Vis dažniau matome vaikus, susiduriančius su kalbos, komunikacijos ir raidos sunkumais, o kartu – šeimas, kurios ieško atsakymų, kartais net nežinodamos, nuo ko pradėti. Tokiose situacijose specialusis pedagogas ar logopedas tampa ne tik specialistu, bet ir žmogumi, kuris padeda suprasti, nuramina ir palaiko.

Šiame darbe neužtenka vien tvirto teorinio pagrindo. Kiekviena diena reikalauja empatijos, kantrybės, gebėjimo priimti vaiką tokį, koks jis yra, ir matyti ne tik sunkumus, bet ir jo stiprybes.

Didžiausia šio darbo prasmė man atsiskleidžia labai paprastose, kasdienėse akimirkose. Kai įėjus į grupę vaikai pasitinka su šypsena ir patys nori eiti į užsiėmimus, supranti, kad tai ne tik darbas. Tai ženklas, kad vaikas jaučiasi saugus, priimtas ir laukiamas. Ir tada labai aiškiai pajunti – eini teisingu keliu. Darbe visuomet vadovaujuosi nuostata, kad didžiausi pokyčiai prasideda ne nuo metodų, o nuo santykio.

Ar turi kokių nors laisvalaikio pomėgių, ką mėgsti veikti po darbų? Galbūt kažkur save dar įprasmini?

Už darbo ribų man labai svarbu nusimesti visus vaidmenis ir būti tiesiog Julija. Vertinu namų šilumą, ramius vakarus ir tą jausmą, kai nereikia niekur skubėti ar niekam nieko įrodinėti. Tai laikas, kai galiu sustoti ir pabūti savimi.

Labai didelę reikšmę mano gyvenime turi šeima. Būtent su artimaisiais jaučiuosi saugiausiai, labiausiai priimta ir suprasta. Laikas kartu – paprasti pokalbiai, buvimas šalia, bendros akimirkos – man yra didžiausias emocinis palaikymas ir ramybės šaltinis.

Ramybę taip pat randu gamtoje. Pasivaikščiojimai, buvimas lauke, lėtesnis tempas padeda susidėlioti mintis ir paleisti dienos įtampą. Prie to labai prisideda ir sportas – treniruotės man yra ne tik fizinis judėjimas, bet ir emocinis išsilaisvinimas, leidžiantis grįžti į kasdienybę ramesnei.

Šios paprastos, bet labai svarbios akimirkos padeda man išlaikyti balansą. Tikiu, kad tik nusimetęs vaidmenis, jausdamasis palaikomas ir būdamas savimi žmogus gali nuoširdžiai būti šalia kitų. Tai leidžia man į darbą grįžti su daugiau ramybės, kantrybės ir tikrumo.

Ko norėtum palinkėti kitiems alumnams, atsiėmusiems aukštojo mokslo diplomus?

Norėčiau palinkėti pirmiausia neskubėti ir nekelti sau per didelių reikalavimų. Po studijų dažnai atrodo, kad jau dabar turi būti tvirtas, užtikrintas ir viską žinantis. Bet iš tikrųjų labai normalu jaustis pasimetus, abejoti ar net nežinoti, nuo ko pradėti. Su laiku viskas susidėlioja.

Norėčiau pasakyti ir tai, ką pati išmokau: nereikia būti tobulam, kad galėtum pradėti. Svarbiausia – eiti, bandyti, klysti ir mokytis. Kiekvienas žingsnis, net ir labai mažas, veda pirmyn.

Ir dar – labai svarbu likti savimi. Klausyti savo vidinio balso, nepamesti to, kas tau svarbu, net kai aplink daug lūkesčių ir palyginimų. Tikiu, kad diplomas nėra pabaiga. Tai tik pradžia kelio, kuriame pamažu atrandi ne tik profesiją, bet ir save.

VU ŠA Alumnų asociacijos informacija / J. Petniūnaitės-Mažionės asmeninio archyvo nuotr.